Baklava

Visi turim tokį desertą, kurio gabaliuką suvalgytume net tada, kai skrandis pilnutėlis. Man tai – baklava. Pirmą kartą šio nuostabaus Dieviško skonio paragavau Turkijoje ir nuo to laiko, vos pasitaikius progai (o tai tikrai nėra labaui dažnai) pasimėgauju šiuo desertu.

Jis saldus. Labai saldus. Labai labai saldus. O aš nesu itin saldžių desertų mėgėja. Tai kaip išėjo, jog būtent šis rojaus kąsnelis – mano topų topuose, pirmuose vietuose?! Atsakymas paprastas – skonis užburia. Nukelia mintimis į Rytus, kur saulė bučiuoja veidą, o jūros vėlas velia plaukus.

Beje, išmokau vieno triuko, kaip valgyti, jog nebūtų taaip saldu. Ragaukite su vaniliniais ledais. Pirmą kartą paragavau šio deserto varianto Turkiškoje kavinėje. Tuomet ji dar buvo įsikūrusi neseniai atsidariusiame prekybos centre Ozas. Tuomet mes su mama, bent kartą per savaitę, nulėkdavome suvalgyti po gabalėlį Baklavos ir pasinerti į mintis apie artėjančias ar jau praėjusias atostogas.

Baklavos esu ragavusi tiek rūšių, jog ant rankų pirštų jau nesuskaičiuočiau. Ji gaminama su įvairiausiais riešutais: žemės, migdolais, pistacijomis, tačiau man gardžiausia – su graikiniai riešutais. Kodėl? O todėl, jog šie riešutais turi savotišką kartumą, kuris kompensuoja deserto saldumą ir jį puikiai papildo. Žinoma, tai nereiškia, jog su kitais riešutais neskanu. Mano mama visuomet, kai yra proga, renkasi su pistacijomis, tačiau man patinka klasika.

Apie pačią Baklava

Kaip ir apie daugelį gardžiausių desertų, taip ir apie šį, sklando daugybė legendų. Pavadinčiau tai legendomis, nes kiekviena etninė grupė, kuri savo virtuvėje turėjo arba teigia turėjusi bent jau panašų desertą, tvirtina, jog tai būtent jos šalies sukurtas stebuklas. Visiškai suprantama, jog baklavos išradėju norėtų būti kiekviena tauta – juk tikrai yra kuo didžiuotis. Ir vis dėlto, aš manau, jog kiekviena šalis galėjo turėti iš tiesų beveik tuo pačiu metu tokį desertą, galbūt šiek tiek kitokį, nes pasižiūrėkime į mūsų Lietuvėlę – ir čia gyvendami šaltibarščius gaminame skirtingai receptais, o ką jau kalbėti apie Napoleono variancijas ir ginčus.

“Tikima, kad būtent ši baklavos kilmės prielaida yra teisingiausia, mat jau VIII a. pr. Kr. Asirijos gyventojai kepdavo tešlos lakštelius, sluoksniuodavo juos su riešutais ir apliedavo medumi. Asirijoje baklava buvo laikoma brangiu desertu, todėl žmonės – dažnai tik turtingieji – kepdavo ją ypatingomis progomis. Žinoma, bėgant metams, keitėsi ir baklavos kepimo tradicijos, o šis desertas ir jo receptas išplito kituose regionuose: Artimuosiuose Rytuose, dabartinėje Turkijoje (tuo metu – Osmanų imperijoje), Armėnijoje ir dabartinėje Graikijoje (tuo metu – Bizantijoje)” – rašė Asta Černė 15 min tekste, apžvelgdama baklavos atsiradimo istoriją.

Baklavai ruošti tradiciškai naudojama phyllo tešla. Phyllo kilęs iš graikiško žodžio, reiškiančio „lapą“. Tai puikiai apibūdina šios tešlos ypatingumą – popieriaus lapo plonumą. Su šia tešla reikia elgtis ypač atsargiai. Ji greitai plyštą ir džiūna, todėl vienas esminių momentų gaminant baklava – sušlapinti rankšluostį ir išėmus tešlą iš vakuminės pakuotės ir išskleidus ant stalo, laikyti ją uždengus drėgnu rankšluosčiu. Kitaip tešla per kelias minutes išdžius ir turėsite tiesiog trupinius, iš kurių baklava jau nepagaminsite.

Taip pat svarbus momentas – kiekvieną lapelį sutepti tirpintu sviestu. Būtent sviestu (ne riebalų mišiniu),  ir kiekvieną lapelį, tam, jog gautumėte tokį sluoksniuotą efektą ir tikrąjį deserto skonį. Beje, tokią tešla galite nusipirkti Vilniuje Eastambul parduotuvėje arba ieškoti prekybos centruose prie šaldytų tešlų.

Sirupui naudokite tikrą, ne dirbtinį medų. Patikėkite – skonio skirtumas yra. 

Ir pabaigai – šis desertas nuostabus tuo, jog kambario temperatūroje gali laikytis iki trijų mėnesių. Kelias dienas pastovėjęs tampa skaniausiu. Todėl galime pasigaminti ir gardžiuotis net porą savaičių, kasdien po gabalėlį. Man tai pavyko visą savaitę, tačiau ilgiau desertas neišsilaikė nesuvalgytas.

Ingredientai (22x9x6 silikoninė kepimo forma) Ir (maža 20x5x6 silikoninė kepimo forma)

Phyllo tešla apie 300 gr.

300 gr. tirpinto sviesto

500 gr. graikinių riešutų smulkiai sukapotų (arba kitų jūsų mėgiamų. Galite daryti riešutų mix’ą)

Sirupui:

200 gr. cukraus (kitą kartą dėčiau bent jau 150 gr.)

170 gr. medaus

apie 150 ml. vandens

4 v. š. citrinos sulčių

 2 a. š cinamono

žiupsnelis kardamono

žiupsnelis muskato

žiupsnelis trintų gvazdikėlių

 

Paruošimas

1. Ištirpiname sviestą.
2. Išimame tešlą, paskleidžiame ant stalo ir uždengiame drėgnu rankšluosčiu. Paimame kepimo formą ir klojame į ją vieną ploną tešlos lakštą. Jei lakštas per didelis, tiesiog sukarpome reikiamo dydžio. Aptepame lydytu sviestu. Taip dedame 6 sluoksnius ir KIIEKVIENĄ APTEPAME LYDYTU SVIESTU.
3. Tuomet dedame smulkintus riešutus (maždaug trečdalį).
4. Vėl sluoksniuojame 6 sluoksnius tešlos. Nepamirštame aptepti sviestu.
5. Vėl dedame riešutus.
6. Vėl sluoksniuojame 6 sluoksnius tešlos. Nepamirštame aptepti sviestu.
7. Dedami visus likusius riešutus.
8. Sluoksniuojame dar 6 sluoksnius tešlos. Viršutinį taip pat aptepame sviestu. Dedame trumpam į šaldytuvą.
9. Įjungiame orkaitę, jog įkaistų iki 180 lapsnių.
10. Išverdame siprupą.
11. Į puodą sudedame visus sirupui skirtus ingredientus. Verdame ant vidutinės ugnies vis pamaišydami. Turi gautis pakankamai tirštas (ne kisielius, bet ir ne vanduo. Labiau kaip padažas), kvapnus sirupas.
12. Sirupą paliekame atvėsti. Ištraukiame baklava iš šaldytuvo ir supjaustome norime dydžio gabalėliais.
13. Pašauname į orkaitę ir kepame apie 30-40 minučių arba kol viršus bus jau trapus, dailios auksinės spalvos.
14. Ištraukus, dar karštą, apliejame sirupu.
15. Paliekame Baklava bent parai (gali būti kambario tepmeratūroje), jog prisigertų sirupo. Valgome vieną, su kava ar vaniliniais ledais. SKANAUS!